Melas
Aš taip ilgai rinkau žodžius,Kurie parodytų man kelią,
Pro nesibaigiančius rūkus,
Pro šaltą ir klastingą melą.
Iškrito sniegas vasaros gale,
Neatpažįstamai žilai nubalo pievos.
Tik laikinai prisiglaudė žiema
Prie mūsų skruostų ir blakstienų.
Aš dar menu, kaip savo delnuose
Tu taip tvirtai laikei mažytę mano ranką.
Tai buvo sapnas vasaros gale,
Kai krito sniegas padabinęs dangų.
Aš taip ilgai rinkau žodžius,
Kurie parodytų man kelią,
Pro nesibaigiančius rūkus,
Pro šaltą ir klastingą melą.
Aš nevisai paskamdinau
Didžiulės meilės mažą viltį,
Kurią kaip rožę auginau,
O ji pabandė jau mane karčiai nuvilti.
Sudie ir sniegui, meilei, ir eilėms,
Sudie pavargusiai belaukti mano sielai.
Te viskas lieka posmais praeities
Pačiai gražiausiai ir skaudžiausiai žiemai.
Aš vėl menu, kaip savo delnuose
Tu taip tvirtai laikei mažytę mano ranką.
Tai buvo sapnas vasaros gale,
Kai krito sniegas padabinęs dangų.